Perėjimas per upelį, pavadintą „Kalba“
Rašytojas: Minjun Oh
Mes visada minime terminą „kalbos barjeras“. Daugelis mano draugų korėjiečių visada sako, kad nori susirasti draugų iš užsienio, bet kalba visada yra problema. Šiuo atveju, ir, manau, daugeliui kitų korėjiečių, kalbos problema iš tikrųjų yra barjeras.
Mūsų kelionė į Jaecheoną buvo tautybės ir draugystės mišinys. Išskyrus korėjiečius, kurie iš tikrųjų pažinojo vienas kitą dėl savo klubinės veiklos, dauguma ne korėjiečių kilmės narių, kurie dalyvavo, niekada nebuvo susitikę ir turėjo užmegzti naujus ryšius su savo kolegomis korėjiečiais ir kitais užsienio dalyviais. Tai pareikalavo daug pastangų dėl vadinamojo kalbos barjero. Šio barjero įveikimas, o korėjiečiams tai reiškė nevartoti savo gimtosios kalbos, buvo sunkus pokytis. Tačiau tai nebuvo didžiausias dienos sunkumas. Nuo pat pradžių buvo narių, kurie neatvyko nepranešę, ir kilo problemų dėl mūsų pietų meniu. Dėl šių sunkumų pradėjome laužyti tą barjerą, pradėjome spręsti problemas vieni su kitais ir pradėjome draugauti, vienijami anglų kalbos. Tačiau didžiausias dienos sunkumas dar net neprasidėjo.
Popietei turėjome aplankyti gerai žinomą budistų šventyklą Jaecheone, vadinamą „Jeongbang-sa“. Buvome pastebėti, kad kopimas bus 2 km ilgio pėsčiomis, tad niekam nekilo jokių problemų. Tačiau nepastebėjome, kad dėl prieš kelionę iškritusio lietaus kelią išraižė upeliai. Šiai kelionės daliai nebuvome pasiruošę. Tačiau tai, kas nutiko vėliau, buvo tikrai magiška. Keletas iš mūsų pradėjome basomis kristi į upelius ir padėjo savo nariams juos kirsti. Kiti čiupo vienas kitam už rankų, o kai kurie tiesiogine prasme nešė kitus narius per upelius. Tai buvo bene sunkiausia dviejų dienų žygio dalis. Tačiau įveikę tą žygį, tapome artimesni nei bet kada anksčiau.
Praėjo pora mėnesių nuo tada, kai grįžome iš Jaecheono, bet aš ir keli kiti korėjiečiai nariai vis dar palaikome ryšį su naujai sutiktais tos dienos draugais iš užsienio. Per tas dvi dienas visi daug patyrėme ir, tiesą sakant, tai buvo verta. Sušlapimas, laikymasis vienas kito už rankų, pagalba vieni kitiems – tai yra draugiškumo įrodymas. Ir per tą draugiškumą mes tikrai įveikėme kalbos barjerą, ar tai tiesiog „kalbos srautas“? Dėkoju visiems nariams, kurie dalyvavo kelionėje, už nepamirštamą prisiminimą.
